AURELIJA ANANJEVAITĖ
Per šiuos pusę metų teko susipažinti su etikos ir pilietiškumo pagrindų mokytojos, psichologės bei auklėtojos vaidmenimis. Kitaip tariant, patyriau, ką reiškia būti mama, drauge, mokytoja, patarėja, kolege ir t.t. Aišku, suprasti, kas po kiekvienu vaidmeniu slypi, per pusmetį sudėtinga. Tačiau tikrai žinau, kad gyvenant kiekviename iš šių vaidmenų, jausmai šokinėja kaip amerikietiškuose kalneliuose. Todėl pasitaikydavo savaičių, kai neapkęsdavau tėvų, o be galo mylėdavau vaikus. Būdavo, kad norėdavosi nematyti nei vieno vaiko, bet jausdavau pagarbą kolegoms. O būdavo, kad jausdavausi visiškai viena vidury lauko ir nežinodavau, kur dėtis.
Tačiau, pailsėjusi ir atšventusi didžiąsias metų šventes, galiu pasakyti, kad dabar niekur kitur savęs neįsivaizduoju. Esu savo vietoje! Ir šį kartą rašau, norėdama pasidalinti, kas padėjo man pamilti mokyklą ir užsitarnauti vaikų meilę.
Dalintis meile.
Taigi, jeigu norime sulaukti meilės, pirmiausiai turime išmokti dalintis ja. O tai reiškia, jog mokykloje turime išmokti dalintis tuo, ką turime. Jei pastebite, kad vaikai pamokos metu neturi rašymo priemonės, nebijokite paskolinti savo rašymo priemonės. Jei jiems trūksta lapų ar eilinį kartą neatsinešė sąsiuvinio, būkite pasiruošę savų lapelių. Gali būti, kad jie taip aptings ir nebesirūpins patys savo priemonėmis. Bet gali būti, jog supras, kad kitą kartą reikią pasirūpinti savo priemonėmis. Žinau vieną, kad jie pasijaus pastebėti ir svarbūs.
Kitas svarbus meilės įrodymas vaikams – maistas. Jei per pamokas pasidalinate skanumynais ar leidžiate užkąsti, jie tai tikrai įvertins. Tuo metu galite pajusti ir didžiulį perversmą pamokoje, kurį teko patirti ir man. Pirmos pamokos metu vienas aštuntokas pareiškė: „Ilgiau nei du mėnesius su mūsų klase neištversite!”. O dabar būtent jis kiekvieną pamoką nepamiršta pavaišinti savo skanumynais. Ir tai aš laikau meilės įrodymu.
Nuoširdžia priimti jų komplimentus ir kritiką.
Aišku, kiekvienam iš jūsų gali pasirodyti, kad tokiu būdu šis aštuntokas mane bando papirkti. Taip pat gali pasirodyti ir išgirdus komplimentą iš paauglio. Ir taip vaikai gali elgtis, jei pastebės, kad nepriimame jų komplimentų nuoširdžiai. Man pačiai sunku priimti jų komplimentus ir kritiką. Tokie komplimentai kaip „Mokytojai, jūs šiandien labai gražiai atrodote.“, „Ši suknelė jums tinka.“ ar „Jūsų nauja šukuosena.“, visada versdavo susimąstyti: „Ko jie šį kartą norės iš manęs?“. Ir pasirodo, kad jie norėdavo tik šypsenos ir nuoširdaus „ačiū“.
To paties nuoširdaus „ačiū“ jie tikisi išsakę kritiką. Nors čia ir dar sunkiau kovoti su savo jausmais, nes išgirdus, kaip kritikuojamas pristatymas, parinktas filmas ar parengtas žaidimas - metodika, viduje visada galima išgirsti balsą: „Jie ir vėl bando mane išmušti iš vėžių.“, „Jie nori mane įskaudinti“. Tačiau greičiausiai jie nori būti išgirsti ir jausti, kad jų nuomonė pamokoje ir svarbi. Todėl nuolat mokausi pasakyti „ačiū“ tiek išgirdusi komplimentą, tiek kritiką.
Mokėti išklausyti ir išgirsti juos.
O tuo pačiu, mokausi klausytis ir išgirsti – nes tai didžiausias menas, kuri turi įvaldyti kiekvienas mokytojas. Kažkaip apie tai nenoriu daug rašyti ir taip prirašyta. Tik jei įdomu, siūlau perskaityti Elaine Mazlish, Adele Faber „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“. O aš pati laikaus nuomonės, kad pamokose mokytojas turėtų kuo mažiau pasakoti ir kuo daugiau klausinėti. Kitaip tarianti, prisiminti Sokrato mokymo metodą. Manau, kad būtent klausinėjimas ir padeda vaikams suprasti, kaip mokytis ir kodėl svarbu mokytis. Nors tuo pačiu reikalauja ir daugiau pastangų tiek iš mokytojo, tiek iš mokinio.
Mokyti ne tik dalyko, bet ir suteikti patirties.
Svarbu prisiminti, kad mokykla nėra vien tam, kad egzaminams paruoštų. Pirmiausiai, mokykla suteikia patirties, kuri gali praversti kiekviename žingsnyje. Vaikams (o kartais ir suaugusiems) svarbu parodyti, kad tai, kas vyksta jų gyvenime – vyksta ne dėl priežasties. Kiekviena patirtis padeda geriau save pažinti. Jei pamokos metu sugebėsime išgirsti vaikų kritiką: „Neįdomi tema“, „Nuobodus filmas“, „Atgyvenęs muziejus“, „Įgrisę pristatymai“ ir priimti ją, pasakydami: „Dabar ir jūs, ir aš žinau, kas jums nepatinka. Kitaip nebūčiau sužinojęs.“, tokiu būdu vaikus mokysime nebijoti eksperimentuoti ir klysti. Ir tuo pačiu jie atras, kad kiekviena patirtis yra svarbi.
Atvirai dalintis savo jausmais ir mintimis.
Pagaliau, priėjau prie vieno svarbiausio dalyko – mokiniai nori mokytis ne tik iš savo patirties, bet ir iš suaugusiųjų. Todėl jie nori girdėti, kaip mokytojas atrodė jų amžiaus, ką jis patyrė, ką nuveikė, su kuo bendravo ir pan. Tai įrodo ir jų pačių žodžiai, ką norėtumėt išmokti pamokų metu, visada atsiras nors vienas, kuris paprašys ką nors papasakoti apie save. Tokiu būdu jie nori priartėti prie mokytojo ir nori žinoti, kad tai, ką jie šiuo metu išgyvena yra visiškai normalu. Ir tai puikiai iliustruoja vienos šeštokės klausimas, kai kalbėjome apie paauglystę: „Vadinasi, normalu, kad aš greitai pavargstu ir man kartais norisi tingėti?“. Taip, tai normalu, nes paauglystėje kūnas stipriai keičiasi, o pokyčiai išvargina. Gal ir mes nebijokime pasikeisti ir pabūti atviresniais atsiprašydami, padėkodami ir drauge su vaikais nusijuokdami?
Pabaigoje, pripažinsiu, tikrai nesu tobula mokytoja ir iki tokios labai toli. Turiu daug ko išmokti, sužinoti ir patirti. Bet viena žinau, kad man rūpi kiekvienas vaikas klasėje ir su kiekvieno mane palaikančio žmogaus parama galiu nors truputį priartėti, kad tiek mokytojai, tiek mokiniai, tiek tėvai pradėtų didžiuotis MOKYTOJAIS. Nes patikėkit manimi, tikrai yra dėl ko juo mylėti ir gerbti.
P.S. Nors šiame įraše viskas apie mokyklą, apie mokytojus ir mokinius, tačiau tikiu, kad kiekvienas galite pasisemti žinių, kurie pravers bendraujant su artimaisiais.
Daugiau Aurelijos blogo įrašų rasite ČIA