Praėjo 20 metų nuo Mokyklų tobulinimo centro įkūrimo, tada vieniems buvusio viltimi kurti gražesnę, kokybiškesnę mokyklą, įgyvendinti sisteminius pokyčius, kitiems – erdve semtis išminties, naujovių, ieškoti to, kas dar nepatirta, neatrasta… Per 20 metų MTC tobulėjo pats ir padėjo tobulėti kitiems. Daugelis švietimo bendruomenės narių čia atrado tai, ko ieškojo… „Švietimo naujienos“ šia proga MTC įkūrėjas Eglę PRANCKŪNIENĘ, Mariną VILDŽIŪNIENĘ ir jų idėjų praktinę įgyvendintoją, MTC direktorę Ritą STANKEVIČIENĘ kviečia dar kartą permąstyti pokytį, kurį per 20 metų pavyko įgyvendinti, o skaitytojus – iš arčiau pajausti, kaip įdomiai, jaunatviškai, entuziastingai čia veikia MTC programos „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“ ir „Vaikų žemė“.
Kur matote per laiką „užgyventas“ savo stiprybes, kuo šiandien galite didžiuotis ir kas Jus reprezentuoja? O kaip manote, kas Jums visgi nepavyko ir kodėl? Galbūt kažkas taip ir pasiliko, kaip neįgyvendintos svajonės?
Eglė: Dvidešimt metų – tai itin ilgas laikas. Iš pradžių buvo sunku suprasti, kaip mums seksis. Be to, niekas netikėjo, kad mes apskritai išgyvensime. Neturėjome rėmėjų, matančių mus kaip ilgalaikę organizaciją. Šiandien džiaugiamės, kad pavyko ne tik išlikti, bet ir užaugti.
Tai, kokie esame šiandien, per 20-metį labai kito. MTC atsirado iš Atviros Lietuvos fondo projekto „Švietimas Lietuvos ateičiai“ – ten buvome pradėję daugybę veiklų, kurias tęsėme ir čia: dirbome su mokyklų komandomis, skleidėme švietimo lyderystės idėją, stengėmės nešti didaktines naujoves, pavyzdžiui, aktyvaus mokymosi idėją, mokymosi bendradarbiaujant strategiją. Įgyvendinome mokymo apie Holokaustą programą, kas prieš 20 metų buvo tabu. Visa tai buvo atspirties taškas, bet galima pastebėti kelis mūsų egzistavimo etapus. Pirmasis, kai 2004 m. kartu su Vilniaus mokytojų namais nutarėme organizuoti kažką, kas tenkintų Vilniaus mokytojų poreikį (iki tol itin mažai dirbome su Vilniaus mokyklomis). Mūsų akiratis buvo nukreiptas į plačiosios Lietuvos mokyklas ir tarptautinę veiklą. Daug veikėme per kitus Atviros visuomenės fondus ir tarptautines organizacijas – UNICEF, Jungtinių Tautų plėtros programą (angl. United Nations Development Programme – UNDP), per Pasaulio banko programas, bendradarbiavome su daugybe šalių, bet tai, kas buvo šalia, tarsi buvo palikta nuošaly. Supratome, kad jau pats pastatas įpareigoja, jog čia kažkas vyktų Vilniaus mokytojams. Tada su Vilniaus miesto savivaldybe ir Mokytojų namų vadove nutarėme kurti erdvę, kur mokytojai galėtų rinktis. Vilniaus mokykloms pasiūlėme įvairiausių programų, rengėme seminarus, įkūrėme biblioteką ir įvairių mokymo priemonių skolinimosi fondą.
Kito svarbaus etapo pradžia – 2008 m., pradėjus įgyvendinti programą „Renkuosi mokyti“. Ir trečiuoju etapu būtų galima laikyti dar vienos naujos programos įgyvendinimo pradžią – tai „Vaikų žemė“. Žinoma, pradėję savo veiklas, negalėjome numatyti nei „Renkuosi mokyti“, nei „Vaikų žemės“. Šios veiklos – visiškai naujos…
Skaitykite daugiau: http://www.svietimonaujienos.lt/tobulejimo-ir-tobulinimo-link-arba-mokyklu-tobulinimo-centrui-20/