Kaip Estija padarė tokį švietimo šuolį? Kaip Latvijoje pavyko susitarti dėl naujo ugdymo programų turinio, nors Lietuvoje kol kas tai kelia vien sumaištį? Ko verta pasimokyti iš kaimynų, o kurių jų klaidų geriau nekartoti, viešėdami Estijoje ir Latvijoje gilinosi projekte „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ dalyvaujančių mokyklų pedagogai.

„Estijos mokyklose nustebino bendravimo laisvumo atmosfera, modernus techninis aprūpinimas. O Latvijoje pasijutome kaip namie – ten mokyklos mažai skiriasi nuo mūsiškių“, – pasakoja Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos istorijos mokytojas Bijūnas Paulius.

Kitokia bendravimo kultūra

Šilališkio mokytojo akimis, estiškos mokyklos iš išorės atrodo netgi kukliau už mūsiškes, bet vos užėjęs junti kitokią bendravimo atmosferą. „Estai išsilaisvino iš sovietinio mąstymo, jie sugebėjo peržengti sovietinius mokytojo bendravimo su mokiniais šablonus. Buvo malonu stebėti, kaip jie bendrauja tarpusavyje – be įtampos, pagarbiai, pamokose – daug laisvės, diskusijų. Nėra ir labai griežtų pamokos rėmų – nei turint omenyje elementarią drausmę, nei tai, kaip mokytojas dėsto dalykų programą“, – B. Paulius pasakoja įspūdžius iš apsilankymo Talino menų gimnazijoje.
Čia šilališkis stebėjo istorijos pamoką. Joje nebuvo perdėto griežtumo: pavėlavę mokiniai nesulaukė mokytojo priekaištų, bet ir netrikdė pamokos, nes sėdosi ir dirbo. Mat žinojo, ką turi daryti, pamoka buvo suplanuota iš anksto. Vienas mokinys buvo užmiršęs vadovėlį, tad mokytoja greitai jam padavė saviškį, negėdijo, kad šis pamiršo. Gimnazijoje visų pirma ne siekiama labai gero mokinių ugdymo rezultato, o bandoma pastebėti kiekvieną vaiką, visus įtraukti į ugdymo procesą.

B. Paulius lygina: paskui mus vis dar velkasi sovietmečio šleifas, manome, kad būtinai turime išstudijuoti visą didžiulę mokymo programą, ugdymo procesas vis dar remiasi labiau teorinių žinių dėstymu. Estijoje akcentuojamas praktiškumas: mokinys mokomas to, ko jam labiausiai reikės gyvenime. Ten programos moksleivio neįrėmina – ugdymo procese daug kūrybiškumo. Jei mokytojas suplanuoja svarbų darbą, gali jam skirti vieną pamoką, bet gali ir dvi ar net tris.
Estai nesureikšmina vertinimo: ten egzistuoja ir kaupiamieji balai, ir projektinė veikla, tad vertinami ne momentiniai mokinio pasiekimai. Ugdomas mokinių suinteresuotumas mokytis, kad jie patys sau keltų ugdymo tikslus ir uždavinius, skatinamos jų iniciatyvos, mokoma patiems planuoti ugdymosi procesą, prisiimti atsakomybę.
Mokyklos Taline maloniai nustebino klasių techniniu aprūpinimu. Iki jo, pasak B. Pauliaus, mūsų mokykloms, bent jau rajonuose, regis, nepasiekiamai toli. Pamokose naudojama daug informacinių technologijų (IT) įrankių ar net virtualios realybės elementų, mokiniai naudojasi ir savo išmaniaisiais telefonais.

Mokiniai – namie, mokytojai – pas kolegas

Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos direktoriaus pavaduotojai ugdymui Linai Kilčiauskaitei, beje, programos „Renkuosi mokyti!“ alumnei, įsiminė Estijos mokyklose naudojami vadybiniai sprendimai, kuriuos ji siūlytų panaudoti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, pavaduojančių mokytojų bankas – elektroninė sistema, kurioje registruojami vaduojantys mokytojai. Kiekviena mokykla esant poreikiui tokį mokytoją gali pakviesti dirbti savaitę, mėnesį, pusmetį ar tokį laiką, kokiam bus poreikis. Pasak L. Kilčiauskaitės, Lietuvoje, susirgus vienam ar keliems mokytojams, mokyklos, ypač mažesnės, nebegali savais pedagogų resursais vesti pamokų.
Kaunietei pedagogei patiko ir Estijos mokyklose kelis kartus per metus mokiniams organizuojamų savarankiško mokymosi skaitmeninių dienų idėja. Per jas pasitelkdami skaitmeninius įrankius mokytojo užduotis jie savarankiškai atlieka namuose. Neturintieji galimybių dirbti namuose, gali tai padaryti mokyklos bibliotekoje. Pasak estų kolegų, taip vaikai mokomi patys planuoti savo mokymąsi, išsikelti tikslus, jų siekti, jaustis atsakingi už rezultatus.
Mokytojai tomis dienomis pamokų neturi ir vyksta į kitas miesto ar šalies švietimo įstaigas mokytis iš kolegų, stebėti jų pamokų, aptarti kylančių problemų ar tiesiog pasisemti naujų idėjų. „Galima sakyti: važiuokite patyrimo semtis per mokinių atostogas. Bet tada nėra galimybės stebėti pamokas ir matyti mokyklas kaip gyvą organizmą“, – apie sektiną estų patirtį pasakoja L. Kilčiauskaitė.

Bijūnas Paulius. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Bijūnas Paulius. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Laikytis susitarimų ir pasitikėti mokytojais

Žinoma, Lietuvos mokytojus domino ir Estijos fenomenas – iš Europos švietimo vidutiniokų (kokie buvome ir tebesame mes) estai tapo lyderiais, jie aplenkė net suomius. B. Paulius pasakoja, kad pristatydami savo švietimo sistemos istoriją kolegos estai akcentavo, jog dar nuo XVII amžiaus šioje srityje siekta pažangos, protestantiškoje šalyje diegta mintis, kad jei nemoki skaityti, negalėsi bendrauti ir su Dievu, nes Bibliją reikia skaityti.
Talino universiteto dėstytoja ir programos „Noored Kooli“ (lietuviškos programos „Renkuosi mokyti!“ atitikmuo Estijoje) atstovė Sandra Fomotškin taip pat pabrėžė, kad švietimui Estijoje istoriškai buvo skiriama daug dėmesio: XVII amžiuje čia jau veikė viešosios mokyklos berniukams ir mergaitėms, XIX amžiuje didžioji dalis gyventojų buvo raštingi, o aktyvūs mokymo metodai pradėti taikyti jau praėjusio šimtmečio pradžioje. Estijai atkūrus nepriklausomybę švietimas taip pat buvo prioritetinė sritis.
Kitas svarbus sėkmės dėmuo – ilgalaikių strategijų laikymasis. Pasak ekspertės, švietimo strategija kurta beveik ketverius metus, o sutarus – nuosekliai įgyvendinama. Nei politinių partijų, nei švietimo ministrų kaita pasirinktai krypčiai neturi jokios įtakos. Priimdami sprendimus, estai pasikliauja tyrimais ir duomenimis – visa surinkta informacija apie švietimą, mokyklas, mokinių pasiekimus yra viešai prieinama.
B. Paulius atkreipė dėmesį, kiek daug laisvės turi kolegos estai planuodami ugdymo procesą. Čia mokytojais pasitikima, mokyklos pačios atlieka vidinius įvertinimus, renkasi mokymo metodus, nustato atlyginimus mokytojams, neakcentuojamas išorės auditas. Nėra ir jokio dėl nepasitikėjimo mokytojais keliamo valstybinių egzaminų streso, abiturientai juos laiko savo mokyklose.
Beje, estai turi mokytojų atlyginimo žemiausią ribą – 1200 eurų (įskaitant mokesčius), tai yra ir vidutinis estų atlyginimas. Tiek gauna jaunas pradedantis mokytojas, o patyrusiųjų atlyginimas gali siekti apie 1400 eurų. Mokytojų algoms daug įtakos turi mokyklų vadovai: jei mokytojo darbo rezultatai geri, jo atlyginimas gali gerokai pakilti.
„Bet estų mokytojo laisvė ir pasitikėjimas juo nereiškia, kad ten lengviau dirbti. Mačiau ir labai sunkų, didžiulės atsakomybės reikalaujantį darbą. Pavyzdžiui, Talino menų gimnazijoje, kurioje lankiausi, mokytojai ne tik veda pamokas, bet kiekvienas dar kuruoja ir savo projektą. Pastebėjau itin svarbų atsiskaitomumą mokyklos direktoriui: jei mokiniui kas nors nepavyko, nesėkmės priežastys iš karto analizuojamos“, – pasakoja B. Paulius. O lankydamasis vienoje iš Talino pagrindinių mokyklų jis atkreipė dėmesį, kad mokytojai daug bendrauja su mokinių tėvais, turi juos informuoti apie vaiko pasiekimus, stengtis įtraukti tėvus į mokyklos bendruomenės gyvenimą.
Vis dėlto ir estams netrūksta iššūkių švietimo srityje, o vienas didžiausių – mokytojų trūkumas. Vidutinis mokytojų amžius Estijoje – 48 metai, o į mokyklas ateina tik pusė pedagoginių studijų absolventų. Tik 14 proc. mokytojų tiki, kad jų profesija visuomenėje gerai vertinama.
Nerimą kelia ir patyčių paplitimas mokyklose, berniukų ir mergaičių skaitymo gebėjimų skirtumai, auga pasiekimų skirtumas ir tarp rusakalbių bei estiškai kalbančių mokinių. Tik kas penktas mokinys Estijoje siekia vidurinio išsilavinimo, kiti palieka mokyklą po 9 klasių – tai gali tapti rimta problema tvariam ekonomikos augimui, nes naujos darbo vietos reikalauja aukštą kvalifikaciją turinčių darbuotojų.

Latviai mokysis pagal atnaujintas programas

Latvija panašesnė į Lietuvą. „Latvijoje pasijutome kaip namie. Mokyklos panašesnės į mūsų, nebėra to europietiškumo kaip Estijoje, mažiau IT įrenginių, pamokos daugiausia tradicinės, jose taikoma ne tiek daug naujų mokymo metodų. Ir triukšmo daugiau, ir mokinių skaičius klasėse didesnis. Nors ir Estijoje klasėse gali būti 30 vaikų, bet jos mums pasirodė mažesnės“, – lygina B. Paulius.
Tačiau latviai jau reformuoja švietimo sistemą. Lietuvoje dar tik vyksta diskusijos dėl „Mokykla 2030“ koncepcijos ir ugdymo turinio atnaujinimo, o Latvija šį projektą, pavadintą „Skola 2030“, jau baigia. Jis truko penkerius metus, o jo biudžetas, finansuojamas valstybės ir Europos Sąjungos, siekė beveik 14 mln. eurų. Atnaujindami ugdymo turinį dirbo per 300 ekspertų, pirmą kartą buvo surengtos viešosios konsultacijos, į kurias įsitraukė 11 tūkst. mokytojų, sulaukta per tūkstančio pasiūlymų. Šiuo metu naujovės išmėginamos šimte bandomųjų mokyklų, o iki 2020 metų bus įdiegtos visose šalies mokyklose.
Naujojoje mokyklos koncepcijoje lieka mažiau akademinių dalykų, bet atsiranda daugiau laiko nuodugnesniam mokymuisi, vertinamos bendrosios mokinių kompetencijos, o mokyklos įgyja daugiau pasirinkimo laisvės įgyvendinti ugdymo turinį. Daugiau dėmesio bus skiriama kalboms – antrosios užsienio kalbos mokiniai pradės mokytis nuo ketvirtos klasės, nuo pirmos klasės bus integruoti IT dalykai, septintoje klasėje atsiras inžinerijos pamokos. Pagrindinėje mokykloje bus teatro pamokos, o kūno kultūros pamokose fizinis aktyvumas bus derinamas su sveikos gyvensenos pagrindais.
Santos Prancanės, ekspertų grupės dalyvės, teigimu, atskaitos tašku kuriant naują ugdymo turinį tapo pagrindinis jo dalyvis – vaikas. „Norime, kad tai būtų kritiškai mąstantis, savarankiškas, pilietiškas ir pagarbus žmogus, besimokantis visą gyvenimą, gebantis spręsti problemas ir rasti sutarimą su kitais. Turėdami šią viziją ir ėmėmės darbo“, – sako ji. Paklausta, kaip suvaldyti tokį kompleksišką procesą, kolegoms Lietuvoje ekspertė pateikė keturis patarimus: „Užsitikrinkite politinį palaikymą ir pasiryžimą keistis, suformuluokite tikslą ir aiškiai jį komunikuokite, pasitikėkite savo komanda ir neskubėkite.“
Lietuvos pedagogų mokomoji išvyka pas kaimynus – projekto „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ dalis. Jį įgyvendina VšĮ Mokyklų tobulinimo centras, pagrindinis projekto partneris – Vilniaus prekybos paramos fondas „Dabar“.

Straipsnio originalas publikuojamas  © Lietuvos žinios
Autorė :Aušra Lėka