Geras mokytojas – autonomiškas mokytojas. Taip dažniausiai Lietuvos pedagogai atsako į klausimą, ką darytų, jeigu jiems būtų patikėta vadovauti šalies švietimo sistemai. Tą patį pasakytų ir patyrusi švietimo ekspertė iš Didžiosios Britanijos dr. Coleen Jackson.

Pokyčius Lietuvos mokyklose C. Jackson stebi jau dešimtmetį – tiek metų ji yra Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuoto projekto „Lyderių laikas“, taip pat tarptautinio tinklo programos „Renkuosi mokyti!“ konsultantė. Ekspertė gerai žino iššūkius, su kuriais susiduria mokykla: du dešimtmečius dirbo mokytoja, mokyklų direktore, paskui tapo universiteto profesore. Švietimo, lyderystės šioje srityje klausimais ji konsultuoja įvairiose šalyse, kuriose švietimo sistemos – skirtingos.
Tačiau duodama interviu „Lietuvos žinioms“ Coleen Jackson pažymėjo, kad mokytojai ir mokyklų direktoriai visur susiduria su panašiomis problemomis.

Daugiau laisvės ir bendradarbiavimo

– Lietuvos mokyklų vadovus ir mokytojus konsultuojate jau apie dešimtmetį. Kuo tie, kuriuos sutikote šįkart, skiriasi nuo tų, su kuriais dirbote prieš 10 metų?

– Dabartiniai mokytojai laisvesni, daugiau pasakoja apie tai, kas vyksta mokyklose, net jei tenka kalbėti apie nelabai malonius dalykus. Jie dalijasi patirtimi, mezga bendradarbiavimo tinklus. Taip, mokyklos konkuruoja, bet įžvelgiu, kad bendradarbiavimo, taip pat atskirų asmenų lygmeniu, yra daugiau negu konkurencijos. Pedagogai nori tobulėti ir vis dažniau tam pasitelkia kolegų pagalbą.
Laisvės pojūtį ir norą bendradarbiauti su kolegomis dėl teigiamų pokyčių ne vien jų mokykloje, bet ir visoje Lietuvos švietimo sistemoje, – tokius įžvelgiu didžiausius pokyčius nuo tada, kai pirmąkart pradėjau dirbti su Lietuvos mokytojais.

– Mokykla yra gana konservatyvi, ir ne tik Lietuvoje. Ar mūsų šalies mokytojai, mokyklų direktoriai atviri naujoms švietimo idėjomis?

– Tikrai atviri – domisi, klausinėja. Žinoma, kitas klausimas, kaip tai paskui pritaikoma realiame gyvenime. Kartais švietimo sistema jiems neleidžia to daryti. Bet matau, kad pedagogai labai rimtai mąsto apie savo, kaip lyderių, vaidmenį, suvokia, jog lyderystė mokykloje – ne vien įstaigos administravimas. Jiems rūpi daugiau – tai, kas vyksta klasėse, kaip tobulinti ugdymą. Esu optimistiška, nes daugelis tikrai nori gerų pokyčių.

Padėti visoms mokykloms ir kiekvienam vaikui

– Lietuvoje yra didelis atotrūkis tarp skirtingų mokyklų mokinių pasiekimų. Esama labai gerų ugdymo įstaigų, į jas patekti norintiems vaikams net tenka laikyti egzaminus, esama ir mokyklų vidutiniokams. Ar tai padeda kelti bendrą švietimo lygį valstybėje? Kaip mokyklos turėtų dalytis gerąja patirtimi?

– Galime pakeisti švietimo lygį per vieną kartą, bet tam į švietimą reikia žiūrėti kitu žvilgsniu. Geros mokyklos, geri mokytojai turi padėti patiriantiesiems problemų. Būtina kurti bendrą tinklą. Tai gali būti daroma savivaldybės lygmeniu, stengiantis, kad visos mokyklos pasiektų atitinkamą lygį.
Bet svarbiausia – požiūris į kiekvieną mokinį, supratimas, kad visi gali pasiekti gerų rezultatų, jei tik tinkamai juos paskatinsime, nukreipsime gera linkme. Jeigu įdiegsite tokį požiūrį į mokymą ir mokymąsi praktikoje, Lietuvos moksleivių pasiekimai bus geresni.

– Lietuvos Vyriausybė stengiasi išlaikyti mažas mokyklas kaimuose, miesteliuose. Vaikų mažėja, tad klasės jungiamos, ir vienoje mokosi, tarkime, šeštokai su septintokais. Tokių klasių mokinių pasiekimai prastesni negu nejungtinių klasių. Ar gerai saugoti mažas mokyklas vaikų pasiekimų sąskaita?

– Su kaimo mokyklų problemomis susiduria ne viena šalis. Daug kur kaimo mokytojai dirba su jungtinėmis klasėmis, kuriose mokosi skirtingo amžiaus vaikai. Lietuvai laikas kūrybingai pagalvoti, kaip užtikrinti, kad visi mokiniai gautų kokybišką ugdymą. Pavyzdžiui, Lietuvoje toli pažengusios informacinės technologijos, didelė interneto skvarba, o tai leidžia ieškoti kūrybiškų būdų dirbti su mokiniais kaimo mokyklose, taip pat – jungtinėse klasėse. Pažangias technologijas pasitelkę miesto mokyklų pedagogai gali susisiekti su kaimo mokyklos klase ir vesti tą pačią pamoką. O kaimo mokyklos mokytojas gali teikti mokiniui individualias konsultacijas.

Mokytojai niekur nėra milijonieriai

– Mūsų mokytojai skundžiasi, kad yra pernelyg kontroliuojami, todėl vengia nestandartinių sprendimų, nes jie neatitiktų instrukcijų. Kiek įtakos mokytojų lyderystei turi galimybė dirbti savarankiškai? Ir kur to savarankiškumo ribos?

– Mokytojai visur skundžiasi neturintys pakankamai laisvės. Visose šalyse švietimo struktūrą nustato vyriausybė. Noriu tikėti, jog tai daroma konsultuojantis su švietimo profesionalais.
Mokytojai turi dirbti neperžengdami sistemos ribų. Tačiau mokyklų lygmeniu tiek jų vadovai, tiek pedagogai privalo turėti teisę autonomiškai nuspręsti, kokie sprendimai jų mokiniams geriausi, nes yra profesionalai. Kaip ir bet kurios kitos profesijos atveju. Pavyzdžiui, būtų sudėtinga reikalauti, kad visi gydytojai tą pačią operaciją atliktų identiškai. Mokytojai, kaip savo srities profesionalai, irgi gali „gydyti“ taip, kaip mano esant geriausia.

– Mūsų visuomenė svarbiausia iniciatyva Lietuvai išrinko idėją kelti mokytojo profesijos prestižą. Kaip to pasiekti?

– Apie mokymą būtina kalbėti kaip apie puikią mokytojo profesiją, gerus dalykus, kurie vyksta mokyklose. Nevalia vien kartoti, kad viskas blogai. Lietuvoje dirbu su mokytojais, tad galiu pasakyti: turite daug puikių pedagogų ir mokyklų vadovų. Mokytojams patiems reikėtų kalbėti apie tai, kas jų mokyklose yra gerai.

– Deja, Lietuvoje geriausi abiturientai nesirenka mokytojo profesijos. Ar, jūsų manymu, situaciją iš esmės pakeistų atlyginimų padidinimas?

– Visų pirma, mokymą turime padaryti patrauklų. Mokytojo profesija iš tiesų labai įdomi ir įkvepianti, nors mokytojai niekur pasaulyje nėra milijonieriai. Dauguma žmonių ateina į mokyklą dėl aistros mokyti. Taip, kartais ją sumažina menkos algos. Tikiuosi, šios profesijos žmonių darbas bus tinkamai atlyginamas.
Bet programa „Renkuosi mokyti!“ įrodo, kad ir šviesiausi aukštųjų mokyklų absolventai nori ateiti į mokyklas ir perduoti mokiniams savo žinias, aistrą pasirinktam dalykui.
Reikia nustoti verkšlenti ir pažiūrėti, koks nuostabus šis darbas. Juk kiekvieną dieną ugdome vaikus, kad jie taptų asmenybėmis, gerais savo valstybės piliečiais. Tai didelė privilegija. Yra nedaug profesijų, kurių atstovai galėtų daryti tokią įtaką.

– Mūsų Vyriausybė mokytojų pageidavimu nutarė įvesti etatinį apmokėjimą vietoj ligšiolinio kontaktinių pamokų skaičiavimo. Kaip manote, kuris variantas tiksliau įvertina mokytojo darbą?

– Anglijoje mokytojų atlyginimas – etatinis. Manau, ilguoju laikotarpiu pedagogai pajus tokios sistemos pranašumus. Taip apimamas mokytojo darbas rengiantis pamokoms, darbų vertinimas ir kita veikla. Dėl to ir visuomenė geriau suvoks, kas yra mokymas.

– Pagal programą „Renkuosi mokyti!“ taikoma nauja pedagogų parinkimo sistema: pirma asmuo turi gauti kurios nors srities bakalauro laipsnį, paskui eiti į mokyklą ir, jei nori joje likti, studijuoti edukologiją. Gal laikas pakeisti ir pedagogų rengimo sistemą pagal šios programos pavyzdį?

– Programos idėja – tarp jau išsilavinimą turinčių asmenų rasti tokių, kurie, užuot dirbę pagal specialybę, norėtų ateiti į mokyklą pasidalyti su vaikais savo žiniomis ir aistra mokslui, verslui ar matematikai. Tai dviguba sėkmė, nes mokiniai gauna žinių iš konkretų dalyką puikiai išmanančių ir aistringai juo besižavinčių specialistų. Be to, tokių žmonių požiūris į mokymą yra kitoks. Tačiau universitetai turi toliau rengti pedagogus, tęsti edukologinius tyrimus.
Abu keliai geri. Nemanau, kad yra tik viena tinkama mokytojų rengimo sistema. Anglijoje galimas ne vienas būdas tapti pedagogu, jų tikrai daugiau kaip du, ir tai puiku. Svarbiausia – nustatyti reikalavimų mokytojui standartą. Lietuva galėtų paieškoti ir daugiau būdų, aišku, jei turėsite standartą, ko norite iš mokytojo.

Sutelkti bendruomenę imtis pokyčių

– Lietuvoje nutarta mokyklų vadovams įvesti penkerių metų kadencijas, tiesa, neribojant jų skaičiaus. Kiek metų asmuo gali sėkmingai direktoriauti?

– Tiek, kad iškeltų iniciatyvas ir jas įtvirtintų, – toks mano atsakymas. Nėra „teisingo“ metų skaičiaus. Geriausiai situaciją mokyklose turėtų žinoti savivaldybės. Lietuvoje, regis, veikia mokyklų ir jų vadovų vertinimo sistema. Tai proga pasakyti, ar mokyklos direktorius ir ugdymo įstaiga atitinka standartą. Nežinau priežasčių, kodėl nutarta įvesti kadencijas, bet gal praėjus penkeriems metams Vyriausybė įvertins situaciją ir dar kartą apsvarstys, ar toks sprendimas teisingas. Juk būtų labai liūdna, jei po penkerių metų koks nors direktorius, jau pradėjęs gerus pokyčius mokykloje, turėtų ją palikti.

– Mūsų šalies mokyklų vadovus, pedagogus mokote lyderystės. Ką reiškia būti lyderiu dabartinėje mokykloje? Ar manote, kad autokratinio valdymo laikai mūsų mokyklose jau praėjo?

– XXI amžiuje tokiam valdymui nėra vietos. Noriu tikėti, kad XXI amžiaus Lietuvoje bus mokyklų lyderių, turinčių viziją ir gerų planų jai įgyvendinti. Tie lyderiai domėsis mokymu, ne tik biurokratiniais dalykais, bus demokratiški. Matau, kad Lietuvos mokyklų vadovai stengiasi į gerus pokyčius įtraukti visą bendruomenę – mokytojus, mokinius, jų tėvus. Tai ir yra lyderystė.

Ateities mokykla – nuostabi vieta mokytis

– Žinoma, neturime kopijuoti kitų šalių švietimo sistemų. Vis dėlto gal paminėtumėte kelis sėkmingo mokymo pavyzdžius valstybėse, kuriose jums teko dirbti?

– Man labai pasisekė, nes galėjau dirbti daugelyje šalių ir išvysti gerų dalykų skirtingose švietimo sistemose. Lietuva turi matyti, kas daroma pasaulio mokyklose, ir atsirinkti, kas jai tiktų.
Siekiate tobulinti lyderystę mokykloje, ir tai labai svarbu. Lietuvoje, kalbant apie mokyklos struktūrą, yra direktorius, jo pavaduotojai. Kitose valstybėse dalykų vyresnieji mokytojai imasi dėstymo lyderystės. Gal apie tai vertėtų pagalvoti ir jūsų šalyje.
Man imponuoja neurologų ir psichologų tyrimai, susiję su vaikų galimybėmis mokytis. Kiekvienas mokinys turi potencialo, tik reikia padėti jį atskleisti ir juo pasinaudoti. Labai svarbu ne tik mokymosi turinys – vaikus būtina mokyti mokytis, kad jie gebėtų sujungti įvairių sričių informaciją, būtų kūrybingi, mokėtų patys save vertinti. O mokytojai vertinimu turėtų labiau naudotis kaip įrankiu, padedančiu vaikui tobulėti.

– Kaip atrodys mokykla po kokių dešimties ir daugiau metų?

– Tikiuosi, ji bus visai ne tokia, kokia dabar. Kai lankausi mokyklose, dažnai pagalvoju, ar dabar 2018-ieji, ar 1918 metai. Neretai mokyklos labiau primena 1918 metus. Kalbu ne tik apie Lietuvą. Norėčiau, kad visos klasės būtų interaktyvios, mokymasis vyktų ne tik mokyklų patalpose, bet ir kitur, kad jis įtrauktų. Reikia labiau naudotis moderniomis technologijomis, taikyti nestandartinius metodus ir pasitelkti kuo įvairesnius šaltinius. Norėčiau, kad mokykla būtų iš tiesų nuostabi vieta mokytis.

– Ir paskutinis klausimas, kurį pati mėgstate užduoti Lietuvos pedagogams: ką darytumėte, jei būtumėte Lietuvos švietimo ministrė?

– Mokytojai pirmiausia kalba apie autonomiją, laisvę veikti, nes yra savo srities profesionalai ir nori, kad jais būtų pasitikima. Jei Vyriausybė kelia didelius reikalavimus, ji privalo suteikti profesionalams ir daugiau laisvės.
Šį klausimą neretai užduodu Lietuvos mokytojams ir sulaukiu įdomių atsakymų. Dažniausias jų – suteikti mokytojui daugiau autonomijos. Tokia ir mano nuomonė.

Straipsnio originalas publikuojamas  © Lietuvos žinios